peperonity.net
Welcome, guest. You are not logged in.
Log in or join for free!
 
Stay logged in
Forgot login details?

Login
Stay logged in

For free!
Get started!

Text page


murka.peperonity.net

--liudna istorija-->

Buvo isleistuviu vakaras. Saleje triuksmavo ir linksminosi jaunimas,
grojo muzika, sukosi poros. As stovejau ir galvojau "o vistik kaip

sunku palikti mokykla".
As stovejau ir dairiausi. Ir staiga besidairydamas pamaciau grazia

liekna mergaite, kuri stovejo nugara i mane. As maciau kaip virpa jos
kunas. Man pasirode, kad ji verkia, ir as...neapsirikau. Priejes
arciau, palieciau jos peti, ji atsisuko, ir as pamaciau giliai
melynas akis, pasruvusias asaromis. Ja pazinojau tik is matymo. Tai
buvo mergina is kitos klases, taip pat abiturente. As stovejau ir
nezinojau, kaip ja nuraminti. Norejau suzinoti jos asaru priezasti,
taciau klausti buvo nepatogu.
Ji buvo simpatiska mergaite, gelsvu plauku, apsirengusi balta
suknele, apsiavusi baltais batukais. Turbut mano tyla jai igriso. Ji
paziurejo i mane ir vel nusisuko. Bet pamates toki skausma jos akyse,
nesusivaldziau ir palietes jos peti paklausiau "Kuo tu vardu? Juk
siandien tokia svente!.. Kas tave nuskriaude?" Ir tada ji pripuole
prie manes ir vel gailiai pravirko. As supratau, kad taip verkti gali
tik labai daug iskentejes zmogus. "Gal galiu tau kuo nors padeti?" Is
jos akiu vis dar tekejo gailios asaros. Paskui jinai pakele auksine
galvute ir paziurejo man i akis. "Gerai as tau papasakosiu viska
ka...Tik ar, tu, panoresi manes isklausyti? Juk tai ilga istorija,
dviem zodziais visko nepasakysi. Mano vardas Erika. Kai man buvo
15metu, mes atvaziavome i sita miesta, as neturejau visai draugu.
Vaiksciojau viena, istisomis dienomis. Karta as sedejau ant suoliuko
parke ir skaiciau knyga, tik pavadinimo nebeprisimenu, bet tai neturi
reiksmes. Kazkas smarkiai sutrenke man i peti. As pakeliau akis.
Salia manes stovejo aukstas, juodu plauku berniukas. Jis rankoje
laike ragatke. Man jisai atrode toks piktas ir negeras, todel
nekreipiau i ji demesio ir skaiciau toliau. "O kokia tu grazi. Ir
akys tavo grazios..." "O kas daugiau?-paklausiau as" "Na gerai, dabar
susipazinkime- tare jis" Jis istiese man ranka. As atsistojau ir
greitu zingsniu pradejau eiti. "Na tu nepyk!-aisktelejo jis." As
pagalvojau, kad tai naujas budas susipazinti. "Atleisk nezinojau, kad
tu taip greitai isizeisi." Jis dar kazka sake, bet as jau negirdejau.
Sekancia diena as isvaziavau pas senele ir gryzau tik pries rugsejo
pirmaja.
Einu i mokykla ir girdziu saukia "Erika!". Pagalvojau kad pasigirdo,
kadangi pazistamu neturejau. Staiga kazkas svelniai paeme man uz
rankos. As atsisukau. Tai buvo jis... "Sveika, as taves visur
ieskojau" "Kodel?-paklausiau as" "Pazinciai argi tu neprisimeni? Mano
vardas Viktoras." As norejau pasakyti kad vis dar tebepykstu, bet
negalejau. Istiesiau ranka. Jis paspaude ja ir pasake "As
patenkintas...O tu?" Nezinojau ka sakyti. "Tylejimas reiskia
sutikima- pasake mano naujas pazistamas." Taip ir prasidejo musu draugyste. "
Kartu eidavome i mokykla, kartu grizdavome namo, beveik budavome
kartu. Jis buvo man paprastas draugas. O drauges man jo pavydedavo.
Taip mes su juo isdraugavom dvejus metus. Pernai baigeme desimta
klase. Susitareme eiti i vienuolikta, o veliau i instituta.
Na bendrai viskas is eiles, Artinosi Nauji Metai As pradejau jausti
jam daugiau negu draugiskuma. Nes pradejau pavydeti, bet be reikalo.
Jis buvo ir liko istikimas musu draugysteje. "Zinai ka, sutiksim
Naujus Metus dviese, pas mane, tu ir as. Zinai Rika, jis mane taip
vadino, as tau turiu daug ko pasakyti ir pasakysiu lygiai dvylikta
valanda." "O kas bus pas tave namuose?-paklausiau as." "Kaip kas?
Tevai. Taciau mes busime vieni, kitame kambaryje ir mums niekas
netrugdys. Tu gi zinai ir pazisti mano tevus." "Taip...jie geri-
atsakiau as." Naujus metus sutikome abu su Viktoru. Mano manymu
neteisus tie kurie sako, kad kompanijoje linksmiau. Mes buvome
dviese. Man buvo labai gera, kaip niekad. Laikas ejo greitai. Rodykle
artejo prie dvyliktos. Jis apkabino mane ir tare "Tau septyniolika,
man astuoniolika ir man atrodo kad mes kalbesim kaip...Rika as
myliu...labai stipriai pamilau." As stovejau ir nezinojau ka
sakyti. "Kas atsitiko mieloji?" "Nieko Viktia, nieko. Tu dabar lauki,
kad as atsakyciau ta pati. Taciau as pasakysiu tiesa. Tu man labai
patinki Viktorai, nezinia kas man gali daugiau taip patikti kaip tu.
O kas yra meile - As dar nezinau. Ar tu bent karta girdejai apie
tikraja meile?-paklausiau as." "Man pasakojo tevai. Anksciau, kur mes
gyvenome buvo didelis ezeras, o jame isikure dvi baltos gulbes." "Tu
norejai pasakyti apie meile, o pasakoji apie gulbes- pertraukiau ji
ir nusijuokiau." "Tai visai nejuokinga, tai net liudna. Paklausyk ir
suprasi: Tas gulbes saugojo geri zmones. Jos visa laika buvo kartu.
Viena karta pasove gulbina ir jis mire. Likusi gulbe viena, ilgai
buvo toje pacioje vietoje, kur buvo zuves gulbinas. Ir viena ryta,
negaleda pernesti skausmo ir sielvarto, gulbe pakilo ausktyn, parode
mirties kilpa, suglaude sparnus ir krito ant akmenu. Skaudziai
suklyko gulbe, o zmones mate ta vaizda negalejo sulaikyti asaru. Na
dabar suprask tu pati, ar tai buvo meile?" "Atsleisk Viktorai, as tai
supratau, bet pasakysiu atsakyma veliau. Tu zusi? -paklausiau as ir
prisiglaudziau prie jo peties." Ta vakara as buvau pati
laimingiausia. Ir neisivaizdavau, as gali buti laimingesnis zmogus
kaip as. Po Nauju Metu musu draugyste dar labiau sustiprejo.
Bet deja laime buvo neilga.
Mes su Viktoru buvome draugo vardadienyje ir grizome velokai. Ilgai
stovejome prie duru. Staiga jis pasake: "Rika galima tave
pabuciuoti?" Jis apkabino mane ir karstai karstai pabuciavo.
Sekancia diena jis kazkodel neatejo i mokykla. As pradejau nerimauti.
Dar niekada taip nebuvo kad jis nepasakes man neateitu i mokykla.

Nekantriai laukiau pamoku galo. Blaskiausi. Pasibagus pamokoms as
begte nubegau pas Viktora. Duris atidare jo mama. Pamaciusi mane, ji
nusuko akis i sali. "Kas? Kas nors atsitiko Viktorui?-paklausiau
as." "Nieko, Erika, nieko, gal viskas gerai praeis. Jis
ligonineje." "Ka?! -susukau as." "Vakar jis jautesi gerai, dziaugesi,
juokesi, siandien jam jau blogai-susnibzdejo motina ir pravirko.Kiek
apsiraminusi pasake: Siandien ryta ji rado gatveje...pas ji keliso
zaizdoz kune." "Kaip?...Uz ka ji taip! NE! Ne! Tai netiesa!"
Nepastebejau, kaip atsiradau namuose. Kritau i jo lova ir gulejau
beveik be samones. Paskui isgirdau skambuti ir mamos zodzius: "Uzeik
ji namie. Kazkas pravere duris. As atsistojau ir pamaciau stovincia
Viktoro mama. Pabalusi kaip drobe, ji laikesi uz duru rankenos. "Kas?
Kas nors su Viktoru, jam bloga, taip?" "Nenusimink Erika, liaukis, as
atejau taves. Jam bloga. Jis nori tave matyti."
Nepajutau kaip ipuoliau i palata. Jis gulejo. "Rika, Rika, mieloji
Rika - susnibzdejo jis." As negalejau susilaikyti ir pajutau, kaip
skruostais rieda asaros. "neverk kvailute, stai matai kaip isejo. Man
jau liko gyventi suskaiciuotos valandos o gal ir minutes." "Ka tu
kalbi, nusiramink! Mes busime visur ir visada kartu. As myliu tave!-
karojauas." Jis ramiai klase ir buciavo mano rankas. "Rika, Rika, as
taip...kad mes butume kartu visa laika." Jam ant kaktos issiverze
mazi prakaito laseliai. "Rika, stai paimk - sukaupes jegas jis
istiese man lapeli popieriaus sulankstyta i keturkampi- tai
paskutinis mano laiskas. Man nelieka laiko pasakyti tau
visko." "Viktorai! Viktorai!-susukau as.- Tu gyvensi, Viktorai!
Gyvensi!" Smarkiai kvepuodamas tarsi bijodamas, kad truks oro
susnibzdejo: "Brangioji Erika! Pabuciuok mane, pabuciuok paskutini
karta, Erika..." As vos atgaudama kvapa, pasilenkiau ir pabuciavau.
Asaros temde akis. Jis neteko samones. I palata isejo gydytojas ir
paemes man uz rankos pradejo vesti tolyn nuo Viktoro.
Jis vel trumpam atgavo samone. "Sudie mano brangioji mamyte, teveli,
sudie mylimoji Erika...as..." Pakilusi galva sunkiai nusviro ant
pagalves ir as pamaciau kaip Viktoras mirsta. "Isgelbekit ji,
isgelbekit!-susukau." Jis sunkiai ikvepe oro ir...mire. "Vyktia!-
suklykau nesavu balsu, bet jis jau negirdejo mano rinksmo. Amzinai
uzmerke akis, kurias as taip mylejau ir kuriu taip greit netekau.
Laidojo mano Viktora po dvieju dienu nuo mirties. Ta laika as
vaiksciojau kaip nesava, lyg pakvaisusi.
Pries pat laidotuves nuejau i parduotuve ir isrinkau didele grazia
puokste raudonu roziu. Tai buvo paskutine dovana mylimajam Viktorui.
Priejau prie jo namo. Viduje buvo daugybe zmoniu. Siaip taip
prasiverziau prie karsto. Jis gulejo taip meilus, jog atrode, kad
miega ir tuoj atsimerks ir pasakys "Laba, Erika".
Staiga as pamaciau jo mama. Ji stovejo ir ziurejo i ji klaikiu
zvilgsniu, bet bijodama atitraukti akis. Turbut jinai norejo amzinai
isiminti jo veido bruozus. Motina stovejo ir kazka snabzdejo. Jos
plaukai per sias dienas pasidabravo. Staiga uzgrojo laidotuviu
marsas. Per mano kuna perejo siurpas. Kas buvo toliau neatsimenu.
Visi sustoome prie duobes. Atidenge karsta...paskutines minutes ir as
daugiau nebepamatysiu jo. Uzdenge karsta ir eme leisti i
duobe. "Palikit ji!? Jis tuoi pabus! Palikit ji! -surikau as." Mano
zvilgsnis susitiko su jo mamos zvilgsniu. Ji ziurejo i mane lyg
isprotejusi. Staiga ji susuko: "Sunau! Mano sunau! Neiseik is musu!
Pasilik su mumis!" Prie jos priejo vyriskis. Tai buvo Viktoro tevas.
Kaip paseno per tas dienas.
As puoliau prie duobes, kur leido Viktora, gulinti karste, bet mane
atitrauke.
Vietoj duobes i kuria ileido karsta, liko tik mazas smelio
kauburiukas, ant kurio buvo daug geliu, ju tarpe ir mano raudonos
rozes.Visi pamazu issiskirste. Negalejau pagalvoti, kad daugiau
nebepamatysiu jo. Ir tada prisiminiau jo laiska: "Mano brangioji,
mylimoji Erika. Juk tu zinai kaip as beprotiskai myliu tave. Tu mano
gyvenimo zvaigzde. Mieloji Erika, as prasau taves, vardan musu
draugystes ir meiles - buk tyra. Man atrodo, kad tu Rika mano pazada
istesesi. Kaip as noriu visa gyvenima buti salia taves, bet
deja...deja...Tu supranti. Tik tu neverk, negalvok apie nieka. Mano
mintys bus su tavimi iki paskutines tavo gyvenimo minutes. Galvok
apie mane kaip galvojai apie gyva, sunku...oi...sunku palikti tave
Erika, zinant, kad tu gyvensi ir myli mane. Jeigu as galeciau
gyventi. Ach, jei galeciau...Baigiu rasyti, nes jauciu, kaip artinasi
paskutine mano gyvenimo akimirka. O dabar nepamirsk legendos apie
baltas gulbes. Lik sveika mano brangioji Erika! Prisimink mane. Tavo
Viktoras."
Jinai tyledama padave man laiska, vos sulaikydama asaras. Po kiek
laiko jinai ...


This page:




Help/FAQ | Terms | Imprint
Home People Pictures Videos Sites Blogs Chat
Top
.