peperonity.net
Welcome, guest. You are not logged in.
Log in or join for free!
 
Stay logged in
Forgot login details?

Login
Stay logged in

For free!
Get started!

Multimedia gallery


tuscia.peperonity.net

[=Kartu su veju~pagal MikE PukuotukA=]

Miesto parko vejoje, suzaliavusioje nuo kaitriu pavasario saules spinduliu, prasikale dantyti ir stangrus pienes lapai. Netrukus pasirode ir puikus geltonas ziedas- nekaltas, auksinis ir vaiskus lyg geguzes saulelydis. Kiek veliau gele virto "baltu puku": lengvi mazuteliai parasiutai tvirtai laikesi sekleliu, glaudziai susikibusiu ziedo viduryje.
Apie ka tik nesvajojo mazytes sekleles... Ju troskimus ir speliones svelniai supavo vakaro vejelis, pirmiesiems droviems svirpliams uzgriezus svaigias serenadas.
-Idomu, kur mes sudygsime?
-O, kad zinociau.
-Tai zino tik vejas.
Viena ryta pienes galveles puka papurte nematomi, bet stiprus vejo pirstai. Sekleles, isikibusios parasiutu, nuskrido pavejui.
-Sudie... sudie,- sauke viena kitai.
Daugelis ju krito i puria darzu arba pievu dirva, taciau viena, pati maziausia, nespejo net susivokti, kaip pateko i cementines saligatvio plokstes plysi. Plysije tebuvo gumulelis dulkiu, sunestu vejo ir lietaus- toks menkas, palyginti su derlingu pievos juodzemiu.
-Uztat viskas man!- tare sau seklele. Nieko nelaukus, susikaupe ir pradejo leist saknis.
Kaip tik priesais itruki stovejo apluzes kreivas suolas. Cia daznai ateidavo pasedet vaikinas. Jo veidas- vien kancia ir nerimastingai klaidziojantis zvilgsnis. Sunkus akmuo uzgule jam sirdi., o pirstai patys gniauzes i kumscius.
Pamates tarp cemento besikalancius karpytus pienes lapelius, karciai nusijuoke: "Nieko neiseis! Ir tau bus kaip man!", ir uzmyne liauna daigeli.
Bet rytojaus diena pamate, kad lapai atsitiese, ir dabar ju buvo jau ne du, o keturi.
Nuo tada jaunuolis negalejo atitraukt akiu nuo drasaus, atkaklaus augalelio. Po keliu dienu, tarsi mesdama dziaugsminga issuki, piene prazydo skaisciai geltona spalva.
Pirma kart po ilgai trukusio nusivylimo jaunuolis pajuto, kaip sirdyje ima tirpt nuoskauda ir kartelis. Pakeles galva giliai ikvepe. Trenke kumsciu i suolo atrama ir susuko:
-Zinoma! Juk tai galima iveikt!
Jis norejo juoktis ir verkt. Svelniai pirstais pagloste geltona pienes ziedeli.
Augalai jaucia zmoniu meile ir geruma. Vaikino rankos prisilietimas buvo nuostabiausias mazos drasios pienes gyvenime.


Neklausk Vejo, kodel tave atnese cia, kur esi. Net jei patekai ant cemento nuolauzu, isleisk saknis ir gyvenk. Kazkam tu esi Zinia.
~~~~~~~~~
http://mikepukuotukas.peperonity.net


This page:




Help/FAQ | Terms | Imprint
Home People Pictures Videos Sites Blogs Chat
Top
.