peperonity.net
Welcome, guest. You are not logged in.
Log in or join for free!
 
Stay logged in
Forgot login details?

Login
Stay logged in

For free!
Get started!

Text page


zhwilgsnis.peperonity.net

*=*lV dalis*=*

Dabar su baime laukiau ka pasakys jis. Stojo tyla. O tada:
- As nenorejau. Nu atia.
- Iki, pusbroli.
Robertas nieko nelaukes pabuciawo mane, as prasimerkiau ir pamaciau waikino akis, kuris nueinant atsisuko, waikino, kuris kazka manyje pakeite per toki trumpa laika, waikino, kurio as negaliu tureti.
Robertas mane pakele ir nunese ant ranku namo, o tada laiptais i mano kambari ir krito i lowa.
- Myliu tawe, Gabi,- susnabzdejo jis ir pabuciawo i skruosta.
- As irgi,- taciau zodzio myliu negalejau istarti. Buwo per sunku.
Su Robertu man gera, netgi labai. Jis tikrai nuostabus waikinas, wisada mane palaiko, supranta, apgina jei reikia, wisada buna salia, kai sunku, bet dabar kazkas manyje pasikeite, taciau... Man reikia pamirsti Danieliu, nes turiu nuostabu waikina, tiesiog angelas, palyginus su mano buwusiais waikinais.
- Katyt, kodel tokia susimascius?
- Ne, nieko.
- Pasakyk tada miau.
- Pakwaiselis :)
- Pasakyk.
- Nea.
- Pasakyk.
- Au.
- As nenoriu au,- surauke antakius Robertas.
- Miaaaaau...
- Mano katyte-, ir tada jis pradejo mane kutenti.
- Neee... Baik, baik, mirstu...
- Kaip man patinka kai tu juokiesi.
- Kankintojas.
- Katyte.
- Sadistas.
- Katyte.
- Negerutis.
- Katyte.
- Miau.
- As del tawo miau galiu ir isproteti!- susuko Robertas ( jauciu girdejo wisa gatwe ), ir kaip beprotis pradejo buciuoti.
Turbut wel ji myliu...

- Ach,- mano atodusis nuskambejo wisame kambaryje.
Negaliu, negaliu, negaliu! Kas man darosi? Wos tik isejo Robertas, tuoj wisos mintys apie Danieliu. Po welniu! Jau 5 walandos apie ji tik ir tegalwoju. Na nieko, tuoj paruosiu matematika ir warysiu miegot. Gal ryt bus geriau. Juk turi buti...
Staiga, kaip is giedro dangaus, mano mintis pertrauke skambutis i duris ir uz poros sekundziu mamos sauksmas:
- Gabriele, pas tawe.
- Ka?- nustebau ir nusokusi nuo kedes leidausi zemyn laiptais. Kas gi tokiu metu? Gal Migle? Hm...
Bet apsirikau ir labai, nuejus prie duru negalejau patiketi:
- Ka? Ka tu cia weiki?
- As negaliu taip wisko palikti,- isreze Danielius ir paemes uz rankos, issitempe i lauka.
- Bet...
- Gal galim pasiwaikscioti?- paklause.
- Tokia walanda? Ar pakwaisai? Ir dar lyja!
- Trumpam, prasau.
Negalejau pasakyti ne, kai jis tokiu zwilgsniu zwelge i mane ir kai drebanciu balsu dar karta istare:
- Prasau...
- Na gerai, palauk, apsidesiu batus ir striuke.
- Laukiu...
Iejau i namus, kolidoriuje stowejo mama:
- Kur susiruosei?
"Welnias" pagalwojau.
- As trumpam, mam.
- Jokiu man trumpam! Naktimis su bernais waiksciosi?
- Ne.
- Kas ne?
- Prasau, mama, labai reikia, leisk.
- Kur?
- Pasiwaikscioti.
- Kas jis toks, nematytas?
- Wienas draugas.
- Tu ji pazisti?
- Tai zinoma.
- Na gerai, eik. Bet kad greit griztum.
- Uz puswalandzio. Aciu, mamyt,- pribegus pabuciawau ja ir isejau i lauka.
- Isleido?- paklause Danis, nes turbut girdejo jos pikta tona.
- Aha... O ir lyt nustojo.
- Tai eime?
Is pradziu wyrawo nejauki tyla, kol Danis paklause:
- Kodel nesakei, kad turi waikina?
- Nes neklausei, o kodel turejau tai sakyt?
- Nes... Nezinau, bet galejai ir pasakyti, tada nebutu buwe to bucinio.
- Didziausios mano klaidos.
- Gabriele,...- sustojom.
Bijojau i ji pasiziureti.
- ... Man reikia tawes.
- Neee, pamirsk.
- Bet per toki trumpa laika as taip tawe isimylejau, negaliu!
- Danieliau, nieko nebus.
- Sha!- apkabino jis mane ir wel pabuciawo.
As priesinaus is pradziu, bet per silpnai, jis manes nepaleido. As ji buciawau, nors ta pacia akimirka prisiminiau Roberta, negalejau taip elgtis todel susukau:
- Baik! Tai nieko nepakeis! Paleisk ir palik mane ramybeje!
Danielius paleido mane, paejo atgal zingsni, pakele akis. As wisa drebejau, bijojau... Tada pamaciau jo juodose akyse spindesi... Asaros... Jis nieko neatsake, nusisuko. Pradejo lyti. O ta tyla wede is proto. Negalejau to iskesti.
- Baik taip elgtis, Danieliau.
Tyla.
- Jei nieko nesakai, tai as...
- Atia,- istare jis.
Man to uzteko, apsisukau eiti. Lietus wiska dar labiau sunkino, ta akimirka norejau isnykti wisai, bet ejau, kol isgirdau atbegant kazkieno zingsnius. Zinojau, kad ten jis, taciau neatsisukau. Laukiau ka pasakys.
- Ka man jauti?
Sis klausimas man buwo pats sunkiausias ir skaudziausias is wisu kada nors uzduotu.
- Nezinau...
- Zinai!
- As pasimetus, Dani.
- Patikek, as irgi,- su tais zodziais jis atsistojo priesais. Lietus bego per jo weida, akis, lupas...


This page:




Help/FAQ | Terms | Imprint
Home People Pictures Videos Sites Blogs Chat
Top
.